VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto studentams stipendiją įsteigusi Indijos mokslininkė dr. Sara Ahmed: „Lietuva – į priekį žengianti šalis“

Hamied seima intŠią gegužę į Lietuvą antrą kartą atvykusi socialinių mokslų daktarė Sara Ahmed Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institute skaitė paskaitų ciklą apie moterų padėtį Indijoje, susitiko su Pietų Azijos studijų programos studentais bei programoje dėstančiais dėstytojais.

2017 metais dr. Sara Ahmed įsteigė Lubov Derczanski Hamied vardinę stipendiją, skirtą Instituto studentams, norintiems studijuoti dalinėse studijose, atlikti profesinę praktiką ar mokslinį tyrimą Indijoje. Su dr. Ahmed kalbėjomės apie jos gimtąją šalį ir apie iš Lietuvos kilusią močiutę, kurios vardu ir pavadinta stipendija, apie praeitį ir norą ne tik pačiai kurti ateitį, bet padėti ją kurti ir kitiems.

Sara, papasakokite apie save.

Visada yra sunku pristatyti save. Kai šio klausimo klausia Indijoje, svarbiausia atsakymo dalis yra gimimo vieta, kuri tapatinama su kultūriniu identitetu. Aš gimiau Bombėjuje, dabartiniame Mumbajuje, bet savęs netapatinu su šiame mieste dominuojančia Maharaštros etnine grupe. Mano mamos šeima, kaip ir daugelis kitų, persikėlė į šį miestą ieškodami darbo arba naujos pradžios. Mamos tėvas yra kilęs iš mažo Aligarho miestelio Utar Pradešo valstijoje, kuri yra viena vargingiausių ir tankiausiai apgyvendintų valstijų Indijoje. Jam pasisekė, nes turėjo galimybę studijuoti Vokietijoje. 1920 m. ten jis sutiko savo būsimą žmoną, mano močiutę, Lubov (Luba) Derczanski, atvykusią iš Vilniaus studijuoti medicinos. Močiutė buvo Lietuvos žydė, tačiau kiek ją pažinojau, ji nepriklausė jokiai religinei bendruomenei ir niekuomet nesilaikė žydiškų papročių. Būtent močiutė išrinko man vardą Sara, kuris sutinkamas visose trijose religijose: islame, judaizme ir krikščionybėje. „Viskas išgalvota žmogaus“ – sakydavo ji.

Koks jūsų ryšys su Lietuva ir gal galėtumėte papasakoti daugiau apie savo litvakę močiutę?

L Derczanski Hamied su vyruSeneliai susitiko, kai abu buvo studentai. Jis rašė disertaciją Vokietijoje, o ji studijavo mediciną. Jų susitikimas buvo tikras likimo atsitiktinumas. Senelis su draugais norėjo plaukti Reino upe, tačiau į valtį nespėjo įlipti. Įsėdo į kitą, kurioje plaukė Luba. Pradėjo šnekučiuotis, užsimezgė draugystė. Baigęs studijas Vokietijoje, senelis grįžo į Indiją. Vėliau jis turėjo galimybę vėl išvykti į Vakarus, įsidarbino sekretoriumi vienoje įmonėje. Europoje jie dar kartą susitiko ir šįkart susitikimas baigėsi vestuvėmis. Kai abu išvyko į Indiją, mano močiutei reikėjo priprasti gyventi musulmoniškoje aplinkoje. Jai buvo neįprasta matyti, kaip vyrai ir moterys gyvena skirtingose namo pusėse. Ji niekada nedėvėjo indiškų drabužių, nuolat puošdavosi europietiško stiliaus suknelėmis, skrybėlaitėmis.

Vaikystėje man patiko lankyti savo senelius. Aš ir dvi mano seserys bėgiodavome aplink namą, žaisdavome slėpynių, padėdavome močiutei skinti braškes, iš kurių ji gamindavo uogienę, kuria saldindavo kavą. Mane visada žavėjo močiutės talentas kalboms. Ji kalbėjo jidiš, hebrajų, vokiečių, rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis, o Indijoje mokėsi anglų ir hindi /urdu. Jaunesnysis jos brolis Zorachas taip pat atvyko dirbti į CIPLA, farmacijos kompaniją, kurią 1936 m. įkūrė mano senelis.

1971 m. mūsų šeima persikėlė į Irano sostinę Teheraną, kur mano tėtis tęsė inžinieriaus darbą iki pat Irano revoliucijos. 1972 m. Į Teheraną aplankyti mūsų atvyko ir seneliai. Senelis, kuris prisiekė niekada neskristi (pasak jo, traukiniai ir laivai yra žmogaus rankose, o lėktuvai – Dievo), dėl ūmios skrandžio infekcijos Teherane mirė. Po šio įvykio močiutės gyvenimas dramatiškai pasikeitė, nusilpo sveikata ir atmintis, nors išgyveno dar dvidešimt metų.

Mane žavėjo jos ramus ir stoiškas charakteris. Senelis dažnai būdavo išvykęs, o močiutės ramybė ir pasitikėjimas savimi šeimai padėjo per žiaurų ir sudėtingą Indijos padalijimo laikotarpį. Skaičiau savo senelių laiškus iš ketvirtojo dešimtmečio, kuomet senelis buvo išvykęs, o močiutė su vaikais likusi Mumbajuje. Iš laiškų galima matyti, koks būdavo nekantrus senelis, kai nesulaukdavo iš jos laiškų, kaip močiutė nerimavo dėl savo tėvų, dingusių per Holokaustą. Nors nėra jokių išlikusių įrašų, bet manome, kad jie buvo nužudyti per pirmąsias masines Panerių žydų žudynes.

Kaip gimė idėja įsteigti stipendiją ir kokie pagrindiniai šios stipendijos tikslai?

Lubov Derczanski Hamied vardinės stipendijos idėja skirta mano močiutės atminimui, norėjau pagerbti jos atkaklumą ir stiprybę. Šių savybių dėka ji adaptavosi naujoje kultūroje ir oriai priėmė naują gyvenimo būdą, Indiją pavertė savo namais. Ji niekada nesiskųsdavo, visada šypsodavosi. Abu seneliai buvo labai svetingi, vaišingumas, šeima, pagarba ir pagalba jiems buvo aukščiausios vertybės.
Mūsų šeima tikisi, kad stipendija suteiks galimybę Vilniaus universiteto studentams išvykti į Indiją, kur turės galimybę susipažinti su Indijos istorija ir kultūra. Ten galės geriau suprasti ir šiuolaikinės Indijos problemas: klimato kaitos, lyčių nelygybės ir smurto, konfliktų, skurdo problemas ir šalies vystymosi tendencijas. Indija yra didžiausia demokratinė valstybė pasaulyje, kuri užima svarbią vietą ne tik Pietų Azijoje, bet ir globaliame kontekste. Ši stipendija remia tarptautinius mainus tarp Lietuvos ir Indijos, o tai ir yra svarbiausia.

Papasakokite daugiau apie savo akademinę ir visuomeninę veiklą.

Man teko dešimtmetį praleisti Anglijos universitetuose, tačiau visada žinojau, kad noriu dirbti Indijoje. Devintajame dešimtmetyje, kai grįžau, Indijoje vis dar buvo uždara ekonomika. Manęs dažnai klausdavo, kodėl grįžau. Aš supratau savo akademinį pašaukimą, norą gilintis bei tirti su vandeniu susijusias problemas ir jų įtaką bendruomenėms. Kviečiu apsilankyti puslapyje www.livingwatersmuseum.org, kuriame yra sudėti mano 25 metų tyrimai, susiję su vandeniu.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie jūsų kuruojamą projektą „Living Waters Museum”?

Su šiuo projektu dirbu nuo doktorantūros studijų laikų. Mane domina ir žavi pati vandens idėja, kaip ji persipina įvairiuose tikėjimuose ir kultūrose. Vanduo yra labai svarbus žmogui ir gamtai, tačiau mes dažnai to neįvertiname. Indijoje jaunimas yra pripratęs gerti vandenį iš plastikinių buteliukų, jiems yra nepažįstamas šulinių ar šaltinių vanduo. Daugelis mano menininkų draugų dirba projektuose, susijusiuose su vandeniu. Taigi, šiuos projektus realizavome kaip virtualų muziejų. Vienas iš svarbiausių projekto tikslų – skatinti jaunus žmones prisijungti prie šio virtualaus muziejaus turinio ir dizaino kūrimo. Taigi, iš esmės vandens muziejaus tikslas ir vizija – informuoti apie vandens išsaugojimą, vandens svarbą žmogaus gyvenime.

Papasakokite savo įspūdžius apie Lietuvą.

Aš dažnai pagalvoju, kodėl mano šeima čia neatvyko anksčiau (juokiasi). Tikrai norėčiau dažniau lankytis ir atkurti gilesnį ryšį su Lietuva. Praėjusiais metais per mūsų pirmąjį vizitą atvykau su šeima, visiems čia labai patiko.

Lietuva – į priekį žengianti šalis. Čia aš nepastebiu dėl pabėgėlių ir imigrantų atsiradusio rasizmo, kuris egzistuoja kitose Vakarų Europos šalyse. Lietuvoje jaučiuosi saugi. Man tai įdomi šalis, kur yra daug talentingų ir šiltų žmonių. Būdama čia prisimenu savo močiutę ir tai mane džiugina, tačiau besilankant Paneriuose ir kitose Holokausto memorialinėse vietose mane užvaldo liūdesys, nes tai liudija skaudžius įvykius, kurie susiję ir su mano šeimos istorija.

Norėčiau daugiau laiko praleisti Lietuvoje ir pamatyti daugiau, pavyzdžiui, H. Kalanbacho ir M. Gandžio draugystei skirtą paminklą Rusnėje, taip pat daugiau laiko praleisti Nidoje.

Bendradarbiaujate su Vilniaus universitetu, ar turite dar kitų planų, idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti Lietuvoje?

Taip, tikrai norėčiau. Kilo mintis parašyti močiutės biografiją ir net mano mama labai skatina šią idėją. Atvykusi į Lietuvą noriu ir toliau skaityti viešas paskaitas apie lyčių lygybės studijas ar suplanuoti kokį kitą paskaitų kursą.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje svarbu skatinti Pietų Azijos studijas?

Mano manymu, prieš 50 metų Indijos ryšiai su Baltijos šalimis, Lenkija, Rusija buvo gilesni. Dabar Indijoje ne daug kas žino apie Lietuvą. Todėl svarbu skatinti bendradarbiavimą ir komunikaciją, o tam reikia Indijos kultūros specialistų.

Ką jūs patartumėte Lietuvos studentams indologams? Kokie žmonės, turėtų rinktis šias studijas?

Sara su studentemisPirmiausia, studentas turi būti atviras ir smalsus, turintis didelį norą pažinti ir suprasti, kaip gyvena skirtingos bendruomenės. Kartais tai gali būti ir nelabai „patogios“ ir malonios temos, pavyzdžiui, nelygybė ar smurtas prieš moteris, tačiau nuo to jos netampa mažiau svarbios ar neįdomios.

Ką patartumėte studentams, besiruošiantiems išvykti į Indiją ir kokie pagrindiniai iššūkiai jų laukia?

Jei tai mergina, patarčiau nekeliauti vienai ir pasirūpinti savo saugumu. Visada būkite atsargūs dėl geriamo vandens! Kiekvienas turėtų atvykti atvirai nusiteikęs pažinti mūsų šalies įvairovę. Indijoje yra daug gerų ir gražių žmonių.

Negalima Indijos apibendrinti vienu sakiniu. Ji yra tokia skirtinga: daug persipinančių kultūrų, kalbų ir tradicijų. Indijoje yra didžiulis skirtumas tarp miestų ir kaimų, todėl linkėčiau visiems atvykstantiems pažinti ir pamatyti abu. Linkėčiau nepamiršti ir gerai praleisti laiką, pavyzdžiui, pasisvečiuoti ir pailsėti tokiuose kurortuose kaip Goa. Susitikimas su Indija yra įvairialypis iššūkis tiek emocine, tiek fizine prasme. Bet tai yra patirtis, kurios niekada nepamiršite.

Nuotraukose – dr. Sara Ahmed su šeima svečiuojasi VU Azijos ir transkultūrinių studijų institute; L. Derczanski Hamied su vyru; viešnios susitikimas su Pietų Azijos studijų studentėmis.

Kalbėjosi VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto studentės Irma Kondrataitė ir Gabrielė Rajevskaja.


 

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos