Dr. Vytis Silius: Pirmoji Kinijos pergalė D. Trumpo ir Kim Jong-uno konflikte

2018-04-03
 | Kategorija: Tekstai
 | 
Žymės:
Dr. Vytis Silius: Pirmoji Kinijos pergalė D. Trumpo ir Kim Jong-uno konflikte

Pastarąsias dvi dienas pasaulio žiniasklaida mirga pranešimais ir analizėmis apie vadinamąjį „netikėtą“ Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong-uno vizitą į Pekiną ir susitikimą su ką tik antrai kadencijai išrinktu ir savo galią Kinijoje monopolizuojančiu Kinijos prezidentu Xi Jingpingu. Turint omenyje, kad tai pirmasis Kim Jong-uno užsienio vizitas po jo atėjimo į valdžią 2011-aisiais, bendrą žinių iš Šiaurės Korėjos trūkumą, netikėtumo veiksnys pasaulio bendruomenei suprantamas. Kita vertus, derėtų atkreipti dėmesį, kad visiškai ką tik buvo oficialiai pranešta apie Kinijoje panaikintą prezidentavimo kadencijų ribojimą, vis garsiau skamba apsižodžiavimai JAV ir Kinijos prekybos karo kontekste. Taigi, labiau tikėtina, kad vizitas – bent jau Kinijoje – buvo ilgai ir kruopščiai planuotas, o įvykdytas sulaukus tinkamos progos.

Slaptumas suprantamas, nes abiem lyderiams reikėjo saugaus atsitraukimo, jei kas būtų nepavykę, todėl net ir pradėjus skelbti informaciją vizitas vadintas „neoficialiu“. Dabar abiejų šalių spauda kiekviena savo lyderį rodo jam palankiausioje šviesoje. Kita vertus, toks siūlomas „neoficialaus“ susitikimo statusas taip pat gali būti siekis rodyti neva tvirtus asmeninius (bent jau besimezgančius) Xi santykius su Kimu. Galų gale ir slaptumas tebuvo sąlyginis, ką rodo pranešimai, jog vizito metu iš Kinijos internetinės erdvės buvo „išcenzūruoti“ ne tik Šiaurės Korėjos ir jos lyderio vardai, bet ir Kinijos internautų Kim Jong-unui lipdomos pravardės, tokios kaip „storulis iš Šiaurės Rytų“, „storulis Kim trečiasis“ ir kitos.

Kas įvyko?

Kim pasveikino Xi su perrinkimu į visas jo einamas pareigas, abi pusės patvirtino siekius plėtoti nuo „pirmųjų revoliucinių lyderių besitęsiančią draugystę“, taip pat ir siekį intensyvinti dvišalius santykius. Ir svarbiausia – Kim Jong-unas išsakė pasiryžimą „denuklearizacijai“. Klausimas, ar tai reiškia urano sodrinimo stabdymą, ar ginkluotės sunaikinimą, dar per ankstyvas. Iš karto po susitikimų Kinija informavo apie rezultatus JAV administraciją, o Pietų Korėja sulaukė dar ir vieno iš aukščiausio rango užsienio politiką formuojančių žmonių asmeninio vizito į Pietų Korėją.

O kas slepiasi už šio fasado? Pirmiausia Xi Jinpingas siekia išnaudoti galimybę pasirodyti kaip pasaulinės taikos užtvirtinimo garantas tarptautinėje arenoje, o antra, bando savo vidinei politinei rinkai pasirodyti kaip tvirtas lyderis, vertas ir trečiosios kadencijos po penkerių metų. Kinijos spauda Xi Jinpingą vaizduoja kaip vadovą, kurio lyderystę pripažįsta ir istoriškai įprastinės satelitinės teritorijos – dabartinės dvi Korėjos su jų lyderiais priešakyje. Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas ir kiti aukščiausi pareigūnai savo kalbose vis nurodo į Kinijos lyderystę regione.

Šiandien jau aiški abiejų Korėjų lyderių susitikimo data ir vieta, gegužę sutartas ir JAV ir Šiaurės Korėjos lyderių susitikimas. Kinijos interesas, kad nė vienas šių susitikimų nepraeitų be tiesioginio Kinijos dalyvavimo, ypač – Donaldo Trumpo ir Kim Jong-uno susitikimas. Tokio susitikimo vieta nėra skelbiama, o Kinijai naudingiausia, jei jis įvyktų Pekine, moderuojant Xi Jinpingui. Vargu ar verta šioje situacijoje įžvelgti santykių „atšilimą“ tarp bet kurių susijusių pusių, nes simpatijų ar juolab draugų šiame žaidime nėra.

Kas svarbu?

Gana reikšminga, kad Kim vizito į Pekiną, būsimų susitikimų bei santūriai optimistinių svarstymų, jog įtampa Korėjos pusiasalyje gali smarkiai sumažėti, fone visiškai nebeminima Rusija ir beveik visiškai nebeminima Japonija. Šios šalys buvo šešiašalių derybų dėl Šiaurės Korėjos „nubranduolinimo“ dalyvės (kartu su abiem Korėjomis, JAV ir Kinija) nuo 2003 metų. Rusijos atveju šis išnykimas iš dėmesio centro, ko gero, žymi ir tolesnį Rusijos įtakos menkėjimą tarptautiniu mastu. Sunku sugalvoti bent vieną tvirtą Rusijos sąjungininką, kurio žodis būtų svarus bent regiono mastu. Panašu, kad Rusija ir toliau svarbi pasaulio įvykiuose bus tik tiek, kiek kelia grėsmių ir suirutės tiek realiame, tiek ir virtualiame pasaulyje.

Tai, kad iš šalių, sprendžiančių Korėjos pusiasalio saugumo klausimus, būrio pradingo ir Japonija, yra kur kas didesnių pasekmių turėsiantis įvykis. Viena vertus, tai signalizuoja reikšmingai mąžtančią pačios Japonijos įtaką regione. Kelis dešimtmečius buksuojanti ekonomika, sparčiai senstanti ir sunkiai užsieniečius įsileidžianti visuomenė ir dažnai arogantiška kaimyninių šalių – taip pat ir Pietų Korėjos – atžvilgiu politika daro Japoniją itin pažeidžiamą. Japonų karo nusikaltimų, vykdytų Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo metu prieš daugelį regiono tautų, deramas nepripažinimas dabartinių įvykių kontekste atrodo kaip neatleistina ir sunkiai beištaisoma diplomatinė klaida.

Dar visai neseniai Pietų Korėjos spauda ir visuomenė piktinosi, jų supratimu, sąmoningai Pietų Korėjos prezidento pasiuntiniui ir kitiems pareigūnams parodyta nepagarba, kai susitikime su Japonijos premjeru Shinzo Abe jie buvo pasodinti akivaizdžiai žemesnėse kėdėse. Po Kim vizito į Kiniją pranešimai apie Japonijos kontaktus su Pietų Korėja panašėja į desperatiškas ir, ko gero, pavėluotas pastangas priminti apie savo (buvusią) svarbą sprendžiant Korėjos pusiasalio klausimus. Žinoma, Japonijos žodis dar ilgai bus reikšmingas bent lokaliai, nes Pietų Korėjai taip pat reikia potencialių sąjungininkų, kurie padėtų atsverti Kinijos galią ir įtaką. Visgi kur kas svarbiau, kad mažėjantis Japonijos svoris regione taip pat reiškia ir dar labiau mažėjančią JAV įtaką Rytų Azijoje. O tai jau yra labai didelis laimėjimas dabartinei Kinijos valdžiai.

Ko tikėtis?

Panašu, kad iš aktyviausiai šiuose įvykiuose dalyvaujančių šalių tik Kinija lošia globalų žaidimą su galimybe išlošti kur kas daugiau nei tik regiono stabilumas. Tai neabejotinai yra svarbiausias siekis Kinijai, kuri, nors ir skeptiškai bei atsargiai žvelgia į Kim Jong-uną, neturi ypatingo noro, kad keistųsi visas Šiaurės Korėjos režimas. Taip pat net ir lokalus JAV karinis smūgis Šiaurės Korėjai keltų milžiniškų problemų Kinijai dėl galimo didžiulio pabėgėlių srauto ir galimo chaoso šalyje, su kuria Kinija turi 1420 km sieną.

Jei Xi Jinpingas sugebės parodyti save kaip esminį veikėją, be kurio sumažinti įtampą pusiasalyje būtų neįmanoma, Kinija vis labiau įsitvirtintų kaip vienintelė dominuojanti galia regione, JAV ir jos įtaką vis labiau stumdama iš Tolimųjų Rytų. Turint omenyje nesenus Kim Jong-uno grasinimus raketų atakomis Guamui, Havajams ar JAV Vakarinei pakrantei, Xi Jinpingas galės dėtis ne tik regiono, bet ir pasaulio taikos garantu.

Nors Donaldas Trumpas, sėkmės atveju neabejotinai tai bandys „parduoti“ kaip jo tarptautinės politikos sėkmę, bet JAV, o dar labiau užsienyje šis prezidentas taip menkai palaikomas, kad pagerinti tarptautinį jo įvaizdį yra neįmanoma misija. Todėl D. Trumpui čia kur kas svarbiau bus šią „tarptautinės politikos pergalę“ parduoti savo ištikimiausiems gerbėjams pačiose JAV, kur jis galės toliau vaizduoti, jog jo tariamas tvirtumas ir kieta retorika buvo raktas į sėkmę. Bet kokiu atveju tai ir toliau būtų izoliacistinės JAV politikos krypties laikymasis, ir visiškai neaišku, kokių nuolaidų prasidedančio ekonominio JAV ir Kinijos karo kontekste bus priverstas pažadėti D. Trumpas Xi Jinpingui, kad tik galėtų savo rinkėjams Amerikoje per tviterį pranešti, jog parsiveža susitarimą su Kim Jong-unu.

Abejotina, kad bus pasiektas Kim Jong-uno sutikimas visiškai nusiginkluoti. Bene visą savo politinę karjerą Šiaurės Korėjoje pasiekęs vystant branduolinę programą, kurią lydėjo propagandos kampanija, taip greitai nuo jos atsisakyti šis lyderis negali. Nors jau matomi bandymai legitimizuoti būsimas nuolaidas, sakant, kad Šiaurės Korėjos „nubranduolinimas“ buvo taip pat ir abiejų prieš jį valdžiusių Kimų siekis ir svajonė.

Labiau tikėtina, kad bus pasiektas situacijos „įšaldymas“ su abiejų pusių laipsniškomis nuolaidomis, kurias tiek Kim, tiek ir Trumpo vidiniai propagandiniai ruporai galės pateikti saviems žmonėms kaip absoliučias pergales. Galiausiai status quo naudingiausias ir globalių dividendų atneš būtent Kinijai, kuri visiškai užgožusi Japoniją galės ir toliau plėtoti „Kelio ir juostos“ (One Road, One Belt) iniciatyvą, taip plėsdama savo ekonominę, politinę, kultūrinę įtaką jau ne tik Tolimųjų Rytų, bet ir Pietų, Pietryčių ir centrinėje Azijoje.

Šių įvykių kontekste tai, kad iš Vakarų politinio elito kiniškai kalbėti vis dar nemoka niekas (išskyrus galbūt tik buvusį Australijos ministrą pirmininką Keviną Ruddą), rodo neatleistinai arogantišką ir provincialų Vakarų supratimą apie save ir pasaulį.

Dr. Vytis Silius, VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto direktorius

Šaltinis: Bernardinai.lt / Kim Jong-unas ir Xi Jinpingas (epa nuotr.)

Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-03-30-pirmoji-kinijos-pergale-d-trumpo-ir-kim-jong-uno-konflikte/169197