„Tūkstantis ir viena naktis“ realybėje – Artimųjų Rytų studijos Vilniaus universitete

Gintare Seraikaite OmejaduŠiuolaikinės Azijos studijų programos studentė Gintarė Sereikaitė dalijasi įspūdžiais apie bakalauro studijas Azijos studijų arabistikos specializacijoje Vilniaus universitete (nuo 2017 m. Artimųjų Rytų studijos).

Mano kelias į arabistikos studijas prasidėjo gana atsitiktinai – ieškojau studijoms kažko, kas mažai pažinta,  kas svetima ne tik man asmeniškai, bet ir kultūriškai. Labai nudžiugau Lietuvoje radusi retą galimybę pažinti Azijos kraštus iš akademinės pusės, kurią siūlė Vilniaus universiteto Orientalistikos centras, dabar jau tapęs Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutu, kuriame aš tęsiu Šiuolaikinės Azijos magistro programos studijas.

Įstojusi į arabistikos programą apie šį regioną žinojau tikrai nedaug, nebuvau apsilankiusi nei vienoje arabų šalyje ar nuoširdžiai bendravusi su arabu prie kavos puodelio. Viskas, ką žinojau apie šią kultūrą, buvo apipinta stereotipais bei klaidingais mitais.

Manau, svarbiausias dalykas, ką suvokiau šių studijų metu, yra pažinimo svarba  – nuoširdaus, kartais net vaikiško pažinimo, kai nusimeti savo kultūros uždėtus akinius ir, lyg vėl mokydamasi vaikščioti, brendi į nepažintą kultūrą atvira, be išankstinio nusistatymo ir suformuotos nuomonės, pasirengusi į save sugerti visas tradicines ir kultūrines „keistenybes“.

Vilniaus universitetas siūlo išskirtinį Azijos kultūrų pažinimą – ne nuobodų, apkrautą teoriniais vadovėliais, o per platų kultūrinį spektrą – kiną, literatūrą, meną, religiją. Besimokant arabų kalbos, kuri pripažįstama  kaip viena iš sudėtingiausių pasaulyje, supranti, kad raidės, kurias tavo kalbinis aparatas atsisako ištarti, yra tik mažmožis. O juk reikia išmokti ne tik ištarti, bet ir suprasti! Kuomet bandai išnarplioti sakinio prasmę, kai vienas žodis gali turėti iki keliolikos reikšmių, tada tik pradedi suvoki šių studijų kultūrinės pusės svarbą ir vertingumą.

Studijų metu turėjome puikią galimybę klausytis savo sričių profesionalų paskaitų, semtis patirties iš vizituojančių dėstytojų, atvykusių iš geriausių Europos ir pasaulio universitetų. O kur dar neįkainojama galimybė kasdien mokytis arabų kalbos iš dėstytojo arabo, atvykusio iš Artimųjų Rytų!

Su tokiu įvairiapusišku žinių bagažu, kurį suteikė Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto arabistikos studijos, nėra baisu keliauti į tolimus kraštus, pažįstamus iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų, nei kompetentingai diskutuoti visai Europai aktualiomis temomis arba atskirti apie arabų bei islamišką kultūrą  sklandančius ir pažintį stabdančius stereotipus ir argumentuotai juos paneigti. 

Paskatinta studijų, apsilankiau Palestinoje – šalyje, gausiai apipintoje mitais, su nesaugumo prieskoniu, kuris stabdo pasiryžimą keliauti, šalyje, kuri privertė permąstyti dienraščių antraščių, politinių peripetijų ir interesų nereikšmingumą.

Kultūriniai monumentai nublanko prieš šiltos ir svetingos tautos pažinimą, prieš atviras vietinių širdis ir norą pažinti mūsų kultūrą. Kelionės metu, matyt, dėl staigių klimato pokyčių ir pasikeitusio maisto raciono, teko dieną praleisti su gerokai šoktelėjusia temperatūra. Šeima, pas kurią gyvenau, rūpinosi manimi lyg tikra šeimos nare – vaišino arabiškomis gėrybėmis ir naminiu maistu, vis siūlė karštos arbatos, kuria, pasak šeimos vyriausiosios narės, kažkada gydėsi Švč. Marija. O atėjus vakarui paskolino anūkės striukę, kad tik nesušalčiau beklaidžiodama Šv. Kalėdoms besiruošiančio Betliejaus gatvelėmis ir išsivežčiau tik geriausius įspūdžius!

Šioje šalyje atradau dar nesusvetimėjusią bendruomenę – net ir keli laužyta arabų kalba ištarti sakiniai vietinių gyventojų buvo priimti kaip didžiausia pagarba jų kultūrai. Nuolat sulaukdavau klausimo, kur išmokau arabų kalbos, ir didžiavausi galėdama atsakyti, kad tolimoje, kai kuriems vietiniams dar negirdėtoje šalyje, egzistuoja universitetas, puoselėjantis Azijos bei Artimųjų Rytų kultūrą, skatinantis jos pažinimą per kruopščiai parengtas studijų programas. Tiek viešėdama Palestinoje, tiek bendraudama su arabų kultūros atstovais Lietuvoje įsitikinau, kad be kultūrinių žinių kalbos studijos būtų bevertės. Šiandieninėje visuomenėje pažodinio vertimo nebepakanka – paprasčiausias sakinys kartais gali talpinti visą istoriją, o ją gali suprasti tik klausydamasis, o ne dėbsodamas į žodyną.

Palestina buvo tik pirmas sustojimas Artimųjų Rytų žemėlapyje. Neabejoju, kad ir kitos kelionės šio regiono pažinimo link privers ne tik laužyti stereotipus, bet ir atskleis kiekvienos arabų šalies savitumą, kuris dažnai yra pamirštamas dėl visuomenėje vyraujančio homogeninio arabų šalių įvaizdžio. Patikėkite, kiekviena kelionė po arabų šalis gali tapti vis nauja patirtimi, padėsiančia atrasti Artimųjų Rytų žavesį.

Arabistikos studijų, atvėrusių platų profesinio tobulėjimo kelią, įtaka mano gyvenime iki šiol jaučiama įvairiose srityse. Tačiau svarbiausias mano atradimas – mokymasis pažinti kultūrą iš jos pačios perspektyvos – išmokti įsiklausyti, ką tau sako, o ne tai, ką tu nori išgirsti. Tvirtai tikiu, kad Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas ir toliau sėkmingai ugdys žingeidžius žmones, skatinančius teisingą tarpkultūrinį ryšį ir komunikaciją.

Nuotraukoje – Gintarė Sereikaitė, Omejadų dinastijos rūmų kompleksas, datuojamas 750 m., Palestina

Facebook: VU Azijos ir transkultūrinių studijų institutas / Vaizdo įrašas


Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos