Apskrito stalo diskusija „Kieno „kultūra“? Kuri „tapatybė“?“

Apskrito stalo diskusija intŠioje apskrito stalo diskusijoje-seminare pagrindinis pranešėjas dr. Vytis Silius (VU) pristatys transkultūrinių tyrimų prieigą, jos istorinę plėtotę bei šiandienos būklę, o taip pat brėš galimus transkultūrinės prieigos panaudojimo tarpkultūrinio tyrimo projekte „Tarp laisvos valios ir determinizmo“ kelius. Diskusijoje dalyvaus prof. Rita Žukauskienė (MRU), doc. dr. Valdas Jaskūnas (VU), dr. Indrė Balčaitė (nepriklausoma mokslininkė). Seminare pagrindinis pranešėjas dr. Vytis Silius (VU) pristatys ir gins pateiktas tezes. Po to, diskusija su seminaro dalyviais.

Diskusijos moderatorius – prof. dr. Audrius Beinorius. Įėjimas nemokamas. Renginio afiša

Renginys vyks 2018 m. gruodžio 12 d. 15.00 – 18.00 val. VU Azijos ir transkultūrinių studijų institute, Hindi k. kabinete.

Akademinis neeuropinių kultūrų tyrinėjimas Vakaruose prasidėjęs bent nuo XIX a. pab., per maždaug pusantro amžiaus patyrė ne vieną transformaciją. Keitėsi tokių tyrimų tikslai, įrankiai, keitėsi jų santykis su gretimomis humanitarinių ir socialinių mokslų disciplinomis. Nors daugeliu atvejų jau pavyksta išvengti primityvaus ir tiesmuko (idėjų) kolonializmo užmetamų pančių kitoniškos kultūros suvokime, tačiau kaip rodo daugybės pokolonijinių studijų teoretikų darbai, visiškai atsikratyti Vakarų kultūrinių normų primetinėjimo neeuropinėms kultūroms beveik neįmanoma. Bene išimtinai vien moderniųjų Vakarų suformuoti ir įtvirtinti akademinių tyrinėjimų kriterijai, kertinės sąvokos, esama žinijos klasifikacija ir kiti humanitarinių bei socialinių mokslų instrumentai lemia tai, kad norimas pažinti kultūrinis reiškinys ar objektas, perfrazuojant E. Saidą, yra pirmiau „sukuriamas” akademiniame diskurse, o tik po to tyrinėjmas kaip natūralus reiškinys.

Net jei atsisakome, ko gero, neįgyvendinamo noro pažinti svetimą kultūrą jos grynuoju pavidalu, lieka iššūkis kaip skirtingą ir svetimą kultūrą tirti minimalizuojant savos kultūros intervenciją ir maksimalizuojant tos neišvengiamos intervencijos kritinę savirefleksiją. Vakarų akademiniame pasaulyje vienas šviežiausių bandymų naujai pažvelgti į ne europinių kultūrų tyrinėjimus yra „transkultūrinių“ tyrimų prieigos siūlymas, kur kviečiama kritiškai permąstyti tiek pačios kultūros ir tapatybės, tiek skirtingų kultūrų susikirtimų pobūdžio, tiek kultūros vidinės dinamikos, centro ir periferijos santykių sampratas.

Transkultūriškumą reikia suprasti kaip žinijos ir akademijos dekolonizavimo pastangą. Šia prasme, transkultūrizmas yra nuosekli pirmiausia Vakarų akademijoje susiformavusių neeuropinių kultūrų pažinimo metodologijų plėtotė.
Transkultūrinė prieiga yra dar viena deesencializavimo bangos (ryškiausiai šviečiančios pas prancūzų post-struktūralistus ir amerikiečių pragmatistus) forma, sąryšingumą (relationality) laikanti ontologiškai pirmesniu reiškiniu nei autonomiškų objektų egzistavimą.

Transkultūriškumo išeitinė pozicija – pirmenybę teikti kultūrinių procesų fiksavimui ir pažinimui, o ne kultūrinių tapatybių reiteracijai, išsaugojimui, atgaivinimui. Transkultūrinė prieiga kultūros tyrimuose pirmenybę teikia kultūros takumui (fluidity), transformacijai, decentralizacijai, kontinuumui ir inkrementinei (palaipsnei) kaitai. Todėl įprastinės kutūrų studijų kategorijos, įskaitant tokias kertines kaip „kultūra” ir „tapatybė” turi būti peržiūrimos, pirmiausiai jas suprantant kaip pragmatiškai reikalingas mokslinei analizei (todėl naudotinas), bet visada klaidinančias (todėl negalimas absoliutizuoti).

Transkultūrinė prieiga neigia bet kokio kultūrinio darinio vienalytiškumą, todėl lygiai dėmesio tyrimuose siekia skirti tiek institucionalizuotai, elitinei, dažniausiai tekstinei ir eksplicitiškai išreiškiamai kultūros pusei, tiek ir kasdienei, liaudies (folk), praktinei-ritualinei, implicitiškai žmonių intuicijoje ir elgesyje besireiškiančiai kultūros pusei, nė vienam šių aspektų neteikdama pirmenybės ar aukštesnės vertybinės svarbos.

Kadangi transkultūrizmas pasisako prieš kultūros kaip tradicijoje įtvirtintos statiškos reikšmių ir idėjų sistemos sampratą, į kultūrinius „skirtumus” ir „panašumus” jame žvelgiama jų neabsoliutizuojant. Tai leidžia lengviau pamatyti panašumus „skirtingose” kultūrose ir skirtumus toje pačioje kultūroje. Transkultūrizmas nesubstancializuoja skirtumo, skatina savęs pamatymą kitame, augina toleranciją.

Transkultūrizmas demokratizuoja akademinę terpę (nuelitindamas tyrimo objektą), taip neišvengiamai daugiau dėmesio skirdamas marginalizuotom grupėm, nišinėms kultūrinės raiškos formoms. Todėl transkultūrinė prieiga skatina akademinį įtraukumą (inclusiveness).

Projektas „Tarp pasirinkimo ir determinizmo: kultūrinė laisvos valios, sėkmės ir atsitiktinumo patyrimo bei konceptualizavimo įvairovė“ (Nr. DOTSUT-22 (09.3.3-LMT-K-712-01-0111) / LSS-250000-56) finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonės Nr. 09.3.3-LMT-K-712 „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“ veiklą „Mokslininkų kvalifikacijos tobulinimas vykdant aukšto lygio MTEP projektus“


 

 

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos