Istorija

Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas (iki 2018 m. Vilniaus universiteto Orientalistikos centras) – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto padalinys, vykdantis orientalistikos studijas, yra viena didžiausių tokio pobūdžio institucijų Lietuvoje. Instituto veiklos tikslai: plėtoti aukšto tarptautinio lygio mokslą ir tyrimus; užtikrinti mokslo ir studijų vienovę, rengti aukštos kvalifikacijos specialistus ir mokslininkus; ugdyti aktyvius ir atsakingus piliečius ir visuomenės lyderius.

VU Orientalistikos centras buvo įkurtas 1993 metais dėstytojų Vyčio Vidūno ir Dalios Švambarytės iniciatyva. Pirmą kartą Lietuvoje pradėti Rytų studijas mėginta dar XIX amžiaus pradžioje. Vilniaus universitetas XIX amžiaus pradžioje buvo reikšmingiausias Rytų kalbų studijas stimuliuojantis židinys Lietuvoje. Įvairių neformalių to meto Vilniaus filaretų, filomatų, šubravcų draugijų aplinkoje kilo romantiškas susidomėjimas Rytais, skatinęs ir mokslinę veiklą. Jau 1810 metais Vilniaus universitete buvo įkurta Rytų kalbų katedra, tiktai nebuvo rasta jai vadovauti tinkamo žmogaus. 1822 metais garsus Vilniaus intelektualas, Universiteto adjunktas Kazimieras Kontrimas Vilniaus apygardos švietimo kuratoriui įteikė memorandumą dėl Rytų kalbų instituto įsteigimo prie Vilniaus universiteto. Šiame institute buvo ketinama dėstyti mongolų, armėnų, turkų, arabų, persų kalbas. Kontrimas Universiteto vadovybei netgi siūlė siųsti studentus į Indiją ir Ceiloną mokytis bengalų, sinhalų, sanskrito ir kitų kalbų.

Tuo metų tai buvo itin pažangus projektas, nes žymiausiuose Europos universitetuose dar tik kūrėsi orientalistinės katedros. XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje skirtingose Vakarų Europos šalyse pradėjo rastis mokslinio orientalizmo užuomazgų, pasirodė pirmieji svarbiausių arabų, persų, indų bei kitų Rytų tautų filosofinių, religinių bei poetinių tekstų vertimai, leidžiantis europiečiams autentiškiau suvokti turtingą Rytų kultūrinių tradicijų pasaulį.

Jei Kontrimo Rytų kalbų instituto idėja anuomet būtų sulaukusi mokslininkų palaikymo, Vilniaus universitetas būtų tapęs viena pirmųjų orientalistinių tyrimo institucijų Europoje ir dabar mes turėtume iš tiesų turtingą Rytų kultūrų tyrinėjimo tradiciją. Deja, dėl nežinomų priežasčių projektas liko neįgyvendintas, o gabūs universiteto auklėtiniai pabiro po svetimus kraštus. Tik nuo 1822 metų Laisvųjų menų fakultete pradėta dėstyti arabų kalbą, o nuo 1826 metų – ir persų, tačiau tai truko neilgai, nes neužilgo Vilniaus universitetas buvo visai uždarytas. Keli universiteto auklėtiniai tapo pasaulinio garso specialistais: Juozapas Kovalevskis buvo Rusijos mongolistikos pionierius, Kazanės universiteto profesorius, vėliau tapo jo rektoriumi, o žymus arabistas J. Senkovskis Peterburgo universitete vadovavo Arabų ir turkų kalbų katedrai.

Nepriklausomoje Lietuvoje orientalistiniai tyrinėjimai nebuvo palaikomi ir dirbo tik keli tam pasišventę mokslininkai. Iš jų ryškesnį pėdsaką paliko profesionali egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885–1941), dėsčiusi Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, sukaupiusi Kauno muziejuje turtingą Egipto meno kolekciją. Žymus keliautojai A. Poška, M. Šalčius apkeliavo daug Azijos šalių, rinkdami įvairią antropologinę medžiagą ir garsindami Lietuvos vardą. Daug apie Rytų ir Vakarų pasaulių kultūrinių vertybių sinteze grindžiamą lietuvių nacionalinės kultūros atgimimą mąstė ir rašė mūsų filosofas S.Šalkauskis. Įvairius tokios sintezės įgyvendinimo būdų savo kūryboje mėgino atrasti M. K. Čiurlionis, V. Storosta-Vydūnas, J. Baltrušaitis, V. Krėvė.

Tarpukario metais Stepono Batoro vardo Vilniaus universitete buvo bandoma atgaivinti Rytų tyrinėjimus, čia lankydavosi ir dirbo žymūs lenkų orientalistai, pavyzdžiui, žymus japonologas Bronislavas Pilsudskis.

Sovietiniu laikotarpiu Maskvos kontroliuojamos Lietuvos aukštosios mokyklos neturėjo galimybių steigti Rytų kultūrų studijų centrų, tebuvo vienas kelias – vykti į Rusijos universitetus.

Nauja susidomėjimo Rytų civilizacijomis banga pastebimai pakilo ir moksliniai tyrinėjimai suaktyvėjo atgavus Nepriklausomybę. 1993 metais Vilniaus universitete įsteigtas Orientalistikos centras, kuriame buvo dėstomi įvairūs kalbiniai ir kultūriniai kursai. Nuo 2000 metų rudens glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais, įvariomis valstybinėmis institucijomis (Krašto apsaugos ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Migracijos departamentas, Tautinių mažumų ir kultūrinių bendrijų departamentas, Turizmo departamentas, Raudonasis Kryžius) pradėta lyginamųjų Azijos studijų pagrindinių (bakalauro) studijų pakopos programa, pagal kurią rengiami arabistikos, sinologijos, japonologijos ir indologijos specialybių studentai. Nuo 2006 metų pradėta vykdyti nauja Šiuolaikinių Azijos studijų magistrantūros studijų programa, taip pat pradėta vykdyti iranistikos specializacija, o nuo 2008 metų studentai priimami ir į naują turkologijos specialybę.

Programos tikslas – rengti aukštos kvalifikacijos plataus humanitarinio išsilavinimo Azijos kultūros specialistus, gebančius analizuoti ir tirti pagrindinių Azijos regionų kultūrinės raidos dėsningumus, tarpkultūrinio bendravimo ypatumus ir strateginio bendradarbiavimo su Azijos šalimis perspektyvas.

Su tokių specialistų trūkumu šiandien Lietuvoje susiduria kone kiekviena institucija, palaikanti ryšius su Azijos šalimis, o kalbos barjeras ir svetimų kultūrų nepažinimas neabejotinai apsunkina bendravimą su šių šalių žmonėmis. Tokiam bendravimui, kuris vyksta verslo ir turizmo srityse, pabėgeliams iš Azijos migruojant per Lietuvos teritoriją, Azijos gyventojams buriantis į tautines ir religines bendruomenes didžiuosiuose šalies miestuose, dažniausiai nepakanka bendrų anglų ar kitų Vakarų kalbų žinių, bendro įsivaizdavimo apie Aziją. Todėl VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto absolventai – būsimieji Azijos kultūrų specialistai – turi didžiules galimybes skatinti bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Azijos šalių įvairiose veiklos srityse ir tirti sparčius Azijos regionų pokyčius globalių pasaulio įvykių kontekste.

Humanitarinės krypties lyginamųjų Azijos studijų programa sudaryta siekiant, kad joje besimokantys studentai įgytų fundamentalias žinias apie pasirinkto regiono kultūrinį savitumą ir įvairovę, išmoktų šnekamąją kalbą, suvoktų savitas to regiono problemas ir gebėtų jas analizuoti. Artimiau susipažinti su studijuojamos šalies ar regiono kultūra studentai gali tiesiogiai VUAzijos ir transkultūrinių studijų institutas dalyvauja tarpvalstybinėse studijų programose, pagal kurias geriausi studentai kiekvienais metais turi galimybę išvažiuoti į šalis, kurių kultūrą ir kalbą studijuoja.

Nuo 2000 metų pradėtas leisti mokslinis žurnalas „Acta Orientalia Vilnensia“, skirtas kasikinių ir šiuolaikinių Pietų Azijos, Artimųjų Rytų, Centrinės Azijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos kultūrų tyrinėjimams. Nuo 2002 metų veikia Rytų kalbų mokykla, kurioje visi norintys gali mokytis japonų, kinų, arabų, farsi, hindi, sanskrito, turkų, korėjiečių kalbų.

Svarbi VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto veiklos kryptis yra viešos paskaitos, kurias skaito žymūs iš užsienio kviečiami specialistai. Institute vykdoma intensyvi mokslinė veikla, rengiami klasikinių Azijos tekstų vertimai, teikiamos įvairios konsultacijos valstybinėms įstaigoms, plėtojami akademiniai ryšiai su Europos, Amerikos ir Azijos kolegomis.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos